Aušra Pažėraitė

Emancipacija ir religija – ar tai oksimoronas? Nemažai kairiųjų ir feminisčių šis sąvokų derinys tikrai atrodo pats sau prieštaraujantis. Pasipila argumentai, kad jokia pasaulio religija nėra palanki moterų reikalui, kad visų jų tikslas – pajungti moteris, jų reprodukcines galias, kūnus įvairiems bendruomeniniams gėriams – šeimos, klano, genties, tautos, valstybės ar Bažnyčios. Kad geras krikščionis kaip toks tiesiog negali būti feministas, nes vienaip ar kitaip jo moralinės nuostatos pasieks ribą, kurios negalės peržengti. O ir istorija – argi nerodo, kad kai tik religija emancipuojasi, moterų emancipacija vis labiau slopinama, ir kuo labiau religija emancipuojasi, tuo labiau moterų emancipacija yra užgniaužiama?

Atitinkamai ir iš kitos stovyklos pusės pasipila kaltinimai ir nepasitikėjimas tais ir tomis, kas ima kelti bendrus visuomenės gerovei būtinus atsakyti klausimus – išnaudojimą, skurdinimą, moterų teisių apribojimus ar LGBT, net jei visi tie klausimai aktualizuojasi tiesiog skaitant Bibliją, kurioje smerkiamas išnaudojimas, taip pat pasitelkiant istorinius Krikščionybės ištakų tyrinėjimus, Evangeliją, o ne markstistinę literatūrą.

Žinomas dalykas, kad Lietuvos žmogaus teisių gynėjai turi bene daugiausia vargo, kai reikia viešoje erdvėje diskutuoti, ar Seimo užkulisiuose įveikti Romos Katalikų Bažnyčios (ar netgi visų krikščioniškų Bažnyčių) lobizmą, ir tiek dešiniųjų, tiek ir dalies kairiaisiais save vadinančių parlamentarų opoziciją įvairiems įstatymo projektams, siekiantiems užtikrinti žmogaus teises LGBT bendruomenei, ar kalbant apie moterų problemas. Tokiomis aplinkybėmis tikrai atrodo, kad religija, bent jau Krikščionių Bažnyčios, yra pagrindinis moterų ir LGBT emancipacijos priešininkės. Taip pat kartais susidaro įspūdis, kad santuokos ir šeimos klausimai šiandien yra tapę kertiniais klausimais, leidžiančiais nuspręsti, kas yra tikras krikščionis, o kas ne, o ne, kaip anksčiau, dogmos ar tikėjimo tiesos.

Kaip visai neseniai vienoje mokslinėje konferencijoje kažkur Belgijoje savo tyrimus pristatė vienas Prancūzijos Katalikų bažnyčią tyrinėjantis sociologas, šiuolaikinė Katalikų Bažnyčia (jis kalbėjo apie Prancūziją, bet tinka ir Lietuvai, į kurią buvo perkelti analogiški modeliai) jau kokius tris dešimtmečius bando atnaujinti savo pastoracijos metodus ir argumentaciją nuo išskirtinai teologinių prie neva mokslinių. Šiuo požiūriu tampa neatskiriama Bažnyčios pastoracinės ir visuomenės poveikio priemonėmis įvairios selektyviai atrinktos psichologinės, psichoanalitinės teorijos, bet tik tos, kurios atitinka reikiamą šeimos ir santuokos ideologiją. Kaip šis naujosios pastoracijos modelis diegiamas Lietuvoje, pakanka pasižiūrėti į VDU Katalikų teologijos dėstytojų sąrašą, kur šalia teologinių disciplinų daugiausia įvairios disciplinos, susijusios su šeimos, santuokos ir vaikų psichologija. Ir didžioji dalis moterų dėstytojų čia dėsto būtent šias disciplinas.

Kai kur bažnyčiose organizuojamos studijų grupės, kuriose siūloma atrasti „tikro vyriškumo“ ir „tikro moteriškumo“ prasmę. Ir šiuo požiūriu Katalikų bažnyčia ima nenusileisti įvairiems „Vedų“ specialistams Lietuvoje, Latvijoje ir Rusijoje, kurių „išminties“ apie vyrų ir moterų pašaukimus perlų pilna internetinė erdvė, ir siūlomi kursai. Taip užmetus akį į situaciją, be abejo, susidaro įspūdis, kad Nepriklausomybės laikotarpiu atgauta religijų laisvė įvairių jėgų buvo pasitelkta kitų laisvių palaipsniam varžymui, disciplinavimui, tikrąja laisve vadinant ne žmogaus sąžinės laisvę, bet laisvę paklusti dominuojančiai šeimos ideologijai.

Dar kita moderni ir sparčiai populiarėjanti dvasinių praktikų forma – „vidiniai gydymai“. Tai taip pat labai psichologizuotos praktikos, kai asmenys grupelėse analizuoja savo gyvenimo istorijas, ieškodami dabartinių problemų šaknų, kurios dažnai pasirodo esančios arba asmeninės užmirštos nuodėmės, arba kitų veiksmų ar žodžių paliktos nuoskaudos kaip traumos, kurios, tikima, meldžiantis, gali užgyti, ir taip problemos išsispręstų. Man žinomi atvejai, kai tokiu būdu buvo bandoma „išgydyti“ homoseksualumą. Religine kalba – tai kaip ir išlaisvinimo praktikos. T.y., dažnai siūlomas religinis problemų sprendimo būdas – ne realių socialinių ir ekonominių santykių keitimas, bet moralinis atskiro individo formavimas, prileidžiant, kad egzistuoja toks formavimas, nepriklausomas nuo dominuojančios ideologijos. Toks formavimas dažnai tiesiog turi tikslą palaikyti egzistuojantį status quo ir kylančias problemas, kurių priežastis gali būti tiesiog objektyvios aplinkybės, paversti asmeninėmis individo problemomis, kai jis tiesiog negali prie jų prisitaikyti.

Tačiau problema nėra tokia vienareikšmė, kaip ir pati religija. Religija nėra tiesiog tikėjimas keletu neįrodomų teiginių ir doktrinų. Tai viena iš plačiausiai paplitusių žmogaus savirealizacijos praktikų, kur realizuojamos ne visada ir ne visur tos pačios vertybės, kurios yra reikšmingos sekuliariam žmogui, pvz., galimybė laisvai disponuoti savo kūnu, pačiai sprendžiant dėl seksualinių praktikų. Moterys, aktyviai dalyvaujančios religinėse praktikose ir organizacijose, realizuojasi kitokiais būdais ir siekia ugdyti kitas savo savybes, gyventi kitaip suprantant gyvenimo kokybę, kitur dėliojant akcentus, dėl ko yra verta gyventi, dėl ko verta kentėti, stengtis kažką keisti ir kaip aš asmeniškai galiu kažką padaryti reikšmingo savo gyvenimu. Tačiau ir šiuo atveju nereiktų apsigauti, nes ne visos religinės institucijos yra pasiruošusios suteikti moterims tokių kitų savo savybių realizavimo galimybių, apribodamos jas tomis pačiomis reprodukcijos ir motinystės realizavimu. Ir čia jau kiekvieną kartą pačių religingų moterų sąmoningumo klausimas, ar jos priima tokį jų žmogiškumo suredukavimą iki kai kurių funkcijų atlikimo, ar ne. Kai nesitaikstoma, turime tokius judėjimus tiek Katalikų Bažnyčioje, tiek ir kitose religijose, pavyzdžiui, Judaizme, kur moterys sunkiai bet drąsiai kovoja už savo teises į įvairias religines praktikas, kurių monopolį iki šiol turėjo išskirtinai vyrai. Tai emancipaciniai moterų judėjimai pačiose religijose. Pavyzdžiui, teisė į moterų kunigystę, ortodoksiniame Judaizme – teisė moterims studijuoti Torą, ir kt…

Lietuvoje panašūs vidiniai emancipaciniai moterų judėjimai Romos Katalikų Bažnyčioje nėra susiformavę, nors yra pavienių asmenybių, tame tarpe vienuolių ratuose, kurios palaiko progresyviąsias idėjas ir judėjimus. T.y., ne visi katalikai yra priešai.

Ir būtų didelė klaida matyti tik prieštarą, egzistuojančią tarp religijos ir emancipacijos. Nepaisant dominuojančių pastoracinių strategijų, diskursų ir praktikų Lietuvoje, Religijos neišsemia ir tokia susiaurinta jos samprata, kai ji būna faktiškai suredukuota į konservatyvios ideologijos tarnaitės vaidmenį. Šalyse, kur religijai nereikėjo emancipuotis, t.y. išsilaisvinti iš priverstinės ateizacijos, ir kur religijos praktikavimas ir visavertis institucinis funkcionavimas neturėjo didesnių problemų, ir kur religinė mintis turi didelį arsenalą sukurtos literatūros ir judėjimų, religija gali tapti ir emancipacijos, išsilaisvinimo, lygybės siekių pamatu, kaip kad matome Lotynų Amerikos Išlaisvinimo teologijoje ir visuotinai paplitusiame liaudyje judėjime, ir jų paliestoje dabartinio popiežiaus netradiciniuose gestuose. T.y., religija gali tapti išsilaisvinimo ginklu. Kaip kad buvo sovietiniais laikais, kai Romos Katalikų Bažnyčioje vykęs disidentiškas judėjimas, kuriam ir aš pati priklausiau, buvo realus pagrindas toliau įvykusiam Sąjūdžiui ir išsivadavimui. Ir moterys tame disidentiškame judėjime dalyvavo gausiai ir plačiai.

Vienu sakiniu noriu užbaigti taip: religija ir emancipacija nėra oksimoronas. Oksimoronu tampa tada, kai kai kurios konservatyvios galvos susiaurina ir suredukuoja religiją iki savo siaurakaktiškos politikos priemonės.

Šis pranešimas skaitytas Nacionalinėje dailės galerijoje vykusioje diskusijoje „Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje“, minint Lietuvos valstybės atkūrimo dieną.