Natalija Arlauskaitė
Kaip turėčiau kreiptis į jus? Mieli klausytojai ir klausytojos? Mieli klausytojai ir mielos klausytojos? Atvirkštine tvarka? Pakaktų tiesiog vyriškos giminės? Ar vien moteriškos? Ar tai reikštų, jog manau, kad klausosi tik moterys? Ar kad jei vyriškoji giminė gali būti vartojama kaip neutrali, lygiai tas pats galėtų nutikti ir moteriškajai?
Visi šie klausimai iškyla tada, kai bent kažkuriai grupei, kalbančiai tam tikra kalba, egzistuojantis mandagumo standartas nebeatrodo patikimas. Jis nebeatlieka savo funkcijos – jo siūlomo mandagumo nebepakanka. Arba iki šiol galiojęs mandagumo ritualas įgauna priešingų reikšmių – ignoruoja, žeidžia, užuot rodęs pagarbą, demonstruoja panieką.
Įsivaizduokime šiuolaikinį universitetą ir salėje susirinkusią studentišką auditoriją, kad ir man šiuo metu geriausiai pažįstamą politikos mokslų studentiją. Ar vis dar priimtina, sveikinant su mokslo metų pradžia ar bet kuria kita proga, pasakyti „Sveiki atvykę, brangūs studentai!“, kai salėje matai daugumą žmonių, sau taikančių visai kitokias gramatines formas? Turbūt nebe, todėl ir girdime ilgėjančius kreipinius, sveikinančius studentus ir studentes, žiūroves ir žiūrovus, kolegas ir koleges.
Atrodo gremėzdiška? Laiko švaistymas ir liežuvio laužymas? O juk egzistuoja ir giminės žymėjimas raštu, laužantis akį ir įprastą kalbos tėkmę. Vieni, norėdami pasakyti, kad kalboje ir ja nusakomame žmonių pasaulyje jokio neutralumo nėra, nuosekliai kartoja abi lietuvių kalboje funkcionuojančias giminės formas ir apgyvendina savo tekstus „žurnalistais ir žurnalistėmis“, „rinkėjais ir rinkėjomis“, „mokslininkais ir mokslininkėmis“.
Kitos klijuoja greta, per pasvirąjį brūkšnį (kurio kitaip nei slešu nevadiname) giminę nusakančias galūnes („meninkės/-o“). Dar kiti autoriai, kai kalbos lankstumas atrodo pakankamas, įsiveda moteriškos giminės žodžius kontekstuose, anksčiau to nenumačiusiuose, pavyzdžiui, taip Viktorijos Daujotytės darbuose atsiranda „teksto subjektė“. Dar kitos, aš taip pat, rašydamos, tarkime, apie „žiūrov(i)ų patirtį“, sukabina daugiskaitos kilmininko galūnės raidei skliaustus ir taip nubrėžia tame kontekste reikšmingą pasaulį.
Kas tai? – savivalė, įgeidis, iš kažkur atėjusių standartų paisymas ir mėgdžiojimas ar gatavų sprendimų trūkumas, kalbinė kūryba ir veikimas žodžiais?
Pirma, reikėtų pasakyti, kad mandagumas apskritai siaubingai netaupus, laiką eikvojantis ir retorinėmis grožybėmis liežuvį laužantis dalykas. Net jei manome, kad „eminencijos“ ir „ekscelencijos“, jų skyrimas ir taisyklingas vartojimas toks retas, jog neverta apie tai kalbėti, savo gyvenime kasdien susiduriame su kitokiomis „didenybėmis“ ir „prakilnybėmis“, renkamės toną ir tinkamus žodžius.
Antra, mandagumas nėra savitikslis. Jis išauga iš pasaulio matymo ir savo vietos jame įsivaizdavimo. Tame pasaulyje, iš kurio atėjo „brangūs ponai ir ponios“, šis kreipinys buvo taikomas toli gražu ne visuotinai, ir ponas ar ponia, atvykę į savo valdas, nė kiek neketino taip kreiptis į juos pasitinkančius, anaiptol. Didžioji Prancūzijos revoliucija įsivedė kreipimąsi „pilieti“ arba „piliete“, taip simboliškai sulygindama žmones jų santykyje su valstybe, o ne itin seną vadinimą „draugu“ ar „drauge“ dar prisimena karta apie penkiasdešimt ir vyresnės.
Kalba persmelkta galios žaidimų ir ideologijos, o kintantis pasaulio ir santykių jame suvokimas atsineša ir kalbos pokyčius, pavyzdžiui, sugrąžina „ponus“ ir „ponias“ net į šiems visai nebūdingas situacijas – kai kreipiamės gatvėje ar norėdami išlipti iš troleibuso.
Paprastai mandagumo prielaidų nepastebime, apie kreipinių „ponas“ ar „ponia“ kilmę nesusimąstome, galiausiai ir reikšmės trinasi ar mutuoja. Taip atsitinka ir gramatinės giminės atveju. Pasaulis, persmelktas seksizmo, dažniausiai mano, kad jokio seksizmo nėra. Kad lentelė ant kabineto durų „Direktorius“, jei už šių durų jau du dešimtmečius dirba įstaigos vadovė, tėra pareigybės įvardijimas. Tame pačiame pasaulyje tikima, kad universiteto reklama, aprašanti puikias „studentų“, „doktorantų“ ir „mokslininkų“ darbo sąlygas tarsi tai būtų universalus ir neutralus mokslo žmogaus įvardijimas, neturi nieko bendra su požiūriu į studenčių vietą mokslo ir akademinio pasaulio trajektorijose.
Bet taip nėra – už universalumo, neutralumo, natūralumo retorikos įprastai slypi galios pozicijų sargyba.
Trečia, mandagumas, kaip ir visas kalbinis elgesys, ir išmokstamas ar primetamas, ir išrandamas, sugalvojamas ar sufantazuojamas. Tada vienos jo versijos paplinta ir prigyja, o kitos lieka lokaliu akimirkos eksperimentu – su savimi ir aplinka. Ir čia sugrįžtame prie įvairiausių priemonių balsu ir raštu žymėti ideologinį gramatinės giminės krūvį – sugalvojant būdus rodyti arba jos sąlyginumą, arba variantų daugį.
Sociolingvistė Anne Pauwels pastebi, kad feministinis lingvistinis aktyvizmas paprastai išauga iš trejopos motyvacijos: a) atskleisti seksistinius tam tikros kalbos pagrindus ir ypatumus; b) sukurti kalbą, galinčią rodyti pasaulį iš moters perspektyvos; c) pakoreguoti kalbines praktikas, kad būtų įmanoma subalansuota vyrų ir moterų reprezentacija. Atrodo, kad negausūs lietuviškieji kalbiniai eksperimentai, susiję su gramatine gimine ir socialine lytimi, dažniausiai sprendžia pirmąjį ir trečiąjį klausimą – dekonstravimo ir balanso. Antrasis – „moterų kalbos“ kūrimo – kelias ko gero taip ir nebus plėtojamas, nebent sugrįžtų domėjimasis Helene Cixous ir Luce Irigaray „moteriškojo rašymo“ ar panašiomis idėjomis, nors jokių to ženklų nėra.
Bent kiek apčiuopiamas, artikuliuotas feministinis kalbinis aktyvizmas Lietuvoje neegzistuoja. Pradžioje minėtos ir kitos kalbinės intervencijos, žaidžiančios su grafika ir papildomais ženklais, ar kitokios nuo standarto nukrypstančios kalbinės praktikos – konkrečių žmonių kone partizaniniai siūlymai, atsiradę pirmiausia vertimų srityje. O feministinės literatūros vertimų apmaudžiai mažai, tad ir ypatingo postūmio iš šios pusės nėra. Turbūt žymiausia kalbinė novacija anapus vertimų – tai Daivos Repečkaitės „žmoga“: žodis, sugalvotas siekiant nutrinti žmogiškumo idėjos tapatinimą su vyriškąja gramatine gimine, savo ruožtu kultūriškai ir politiškai sukibusia su socialine lytimi. Šią individualią kalbinę strategiją, taikomą taip pat ir viešose autorės publikacijose, kai kas perima, tačiau tai labai lokalus kalbinis žaidimas.
Todėl balanso mandagumas, mieli klausytojai ir klausytojos, kad ir kaip būtų keista, kol kas atrodo vienintelis prigijęs ar beprigyjąs būdas žymėti, kad kalba ir ilgą laiką dominavęs kalbinio neutralumo mitas, palaikęs toli gražu ne neutralias galias, yra ne lemtis, o kultūrinės ir politinės kūrybos erdvė. Didelė ir lanksti.
Komentaras remiasi pranešimu, skaitytu diskusijoje „Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje 2017“, vasario 17 d. vykusioje Nacionalinėje dailės galerijoje. Komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė”.
Leave Your Reply