Žiniasklaida ir feminizmas: ką Lietuvoje išlaisvino laisva spauda?

kovo 01, 2016

Džina Donauskaitė

Žiniasklaidos darbuotojai Lietuvoje daugiausia yra moterys – mūsų šaliai šiuo aspektu niekada neteko vytis valstybių, iš kurių mokomės/mokėmės feminizmo.  Be to, cv.lt duomenimis, jų prašomas užmokestis yra didesnis nei žurnalistų vyrų. Tad įdomus svarstyti klausimas yra: ar santykinis lyčių reprezentatyvumas žurnalistų profesijoje, lemia ir progresyvesnį žiniasklaidos diskursą?

Norint suprasti, kas daugiausia daro įtakos diskursui, būtina analizuoti struktūrines sąlygas žiniasklaidos turiniui sklisti. Mano prielaida ta, kad santykinis lyčių balansas nėra lemianti sąlyga.

Žiniasklaida prieš 25 m. buvo laisvės šauklė, bet (kaip ir daugelis pilietinės visuomenės institucijų) netrukus tapo  laisvosios rinkos vėliavneše. Tai iškart atsispindėjo žurnalistų kaip darbuotojų situacijoje – iki šiol žiniasklaidininkai yra viena mažiausiai socialiai apsaugotų profesinių grupių.  Regis, socialinės garantijos taip lengvai buvo atiduotos kaip žurnalistinio nepriklausomumo kaina, o nesusigrąžinamos – kaip žurnalistinio neutralumo sąlyga.

Visuomenėje kartu su demokratija ir laisvąja rinka suklestėjo pasirinkimo koncepcija – Nepriklausomybės pradžioje vyrai keitė darbus, automobilius, namus, žmonas. O kaip priešstata tarybinei „do it yourself“ moteriai atsirado vyro išlaikomos aprūpintos stilingos ponios įvaizdis – tas pats įvaizdis, su kurio pasekmėmis dar iki mūsų laisvės bei iki šiol kovoja feministės Vakarų Europoje.

Tai kaip įmanydama stengėsi išnaudoti komercialėjanti Lietuvos žiniasklaida – šalia prabangaus „Stiliaus“, pradėjo eiti visų laikų perkamiausias lietuviškas žurnalas „Žmonės“. Feminizmo tam tikros idėjos kaip „identitetų politikos“ dalis išties prasiveržė į spaudą – daugiausia todėl, kad prekyba identitetais puikiai gali būti išnaudojama pagal neoliberalios žiniasklaidos logiką.

Didelį vaidmenį čia suvaidino liberalūs interneto dienraščiai, įveikę tradicišką spausdintinės ir televizinės žiniasklaidos konservatyvumą bei homofobiją. Interneto laikraščių rinkoje suintensyvėjo patobulintos  „savarankiškos“ moters įvaizdžio variacijos, kuriose karts nuo karto ir feminizmas (tiksliau būtų sakyti – tam tikros feminizmo kryptys) atranda sau ką artima – „susitvarkiusi“ karjeristė (kaip „normali moteris“), sekso nuotykių ieškotoja („neatsiliekanti nuo vyrų“), gebanti finansiškai apsirūpinti šou biznio mergina-pupytė, versli fitneso/šokio deivė ir panašiai; veiklios ir sėkmingos profesionalės taipogi vienu ar kitu būdu velkamos į „moters“ kailį – jei ne užduodant klausimus apie asmeninį gyvenimą, tai atitinkamu makiažu ar kaspinėliais prie parinkto garderobo.

„Moterį“ žiniasklaidoje šiandien gali pateikti ir kaip Milo Venerą, ir kaip Graužinienę. Moteris – tiksliau tai, ką žiniasklaida supranta kaip moterį, šiandien yra bendrasis vardiklis reprezentuoti bet kurią veiklos sritį, kurioje dalyvauja moterys. Todėl sakau, kad šiandienos feminizmas žiniasklaidoje atsiskleidžia su neoliberalaus konservatyvumo prieskoniu, kylančiu iš žiniasklaidos pardavimų logikos ir atliepiant visuomenės inerciją lyčių vaidmenų klausimu.

Įdomu tai, kad tokių žmonių –tokių moterų, kurios konstruojamos žiniasklaidos tekstais kaip „moterys“ – tarp pačių žiniasklaidos darbuotojų ko gero ir nėra. Dar daugiau – jomis ir netikima. Užtat jos gerai išmano, kokie įvaizdžiai yra geriausiai perkami, todėl ir toliau juos gamina. Ir maža čia erdvės pokyčiams. Dėl to feministinė žiniasklaidos kritika negali koncentruotis vien ties diskursu konstruojamais identitetais – tik siaurinant neoliberalios komercinės logikos įtakos sritį žiniasklaidoje, gali kisti ir jie.

Šis pranešimas skaitytas Nacionalinėje dailės galerijoje vykusioje diskusijoje „Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje“, minint Lietuvos valstybės atkūrimo dieną.

Leave a reply
All comments (1)

Leave Your Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

UŽSISAKYKITE NAUJIENLAIŠKĮ