Margarita Jankauskaitė

Ar valstybės valdymo sistema gali turėti lytį? Jeigu ji grindžiama žmogaus teisių, įstatymų viršenybės principais, mažumų teisių apsauga ir gerai išvystytu institucijų, gebančių užtikrinti keliamus tikslus, tinklu, atsakymas į klausimą turėtų būti neigiamas. Tikra demokratija negali turėti „rasės“, socialinės klasės ar lyties požymių. Taip teigia teorija. Praktikoje, tačiau ši sąvoka funkcionuoja kaip atviras ženklintojas, kurio turinys tampa nuolatinio skirtingų (galios) grupių varžymosi objektu.

Apmąstydama demokratijos ypatumus, Silvia Walby[1] išskyrė tris jos brandos lygius: rinkimų, dalyvavimo ir atvirą demokratiją. Rinkimų demokratija, mokslininkės teigimu, pasiekiama, kai nebelieka paveldėtų ar nerenkamų valdymo postų, nėra kolonijų ar kitų nedemokratiškų valdymo formų (pavyzdžiui, susijusių su organizuota religija), kai vyksta sąžiningi rinkimai, užtikrinant žodžio, taikių susirinkimų laisvę ir universalias balsavimo teises. Akylai vertindami padėtį Lietuvoje, turėtume pripažinti, kad rinkimų demokratijos dar nesame iki galo pasiekę, nors šį demokratijos lygį S. Walby vertina kaip bazinį ir patį sekliausią, XXI a. Europoje jau nebereiškiantį pažangos.

Dalyvavimo demokratija yra gilesnė forma, kai keliami ne tik kiekybiniai, bet ir kokybiniai tikslai – siekiama užtikrinti ne vien formalias piliečių teises, bet ir faktinį skirtingų grupių dalyvavimą politiniuose visuomenės procesuose. Šiam demokratijos raidos lygiui, pasak S. Walby, būdingi maži rinkimų kaštai, proporcinė rinkimų sistema, kvotos diskriminuojamoms grupėms rinkimų sistemoje, proporcinis moterų ir etninių grupių atstovavimas.

Giliausias demokratijos lygmuo – atvira demokratija – pasiekiamas, kai jos principais grindžiamas kasdienis, plataus diapazono institucijų darbas. Jo, mokslininkės nuomone, kol kas nėra pasiekusi nei viena pasaulio šalis.

Tačiau demokratijos kokybės klausimų kyla lyginant ne tik skirtingas valstybes. Visuomenės viduje politinės sistemos pažangos rezultatai taip pat ne visiems vienodai pasiekiami. Vyrai ir moterys (kitos nugalintos grupės), dalindamiesi bendra būvimo erdve ir netgi pilietybe, iš tiesu gyvena stipriai besiskiriančiuose pasauliuose, kur raktinės, su demokratišku valdymu siejamos sąvokos – teisės, laisvės, galimybės, teisingumas – įgyja savitas prasmes.

Nepriklausomybę atsikovojusioje ir demokratiją pradėjusioje kurti Lietuvoje nebuvo (ir vis dar nėra rimtai) svarstoma, kaip diskriminuojamas grupes įgalinti atstovauti savo interesams. Tariamai neutralus diskursas apie pilietines, politines laisves lyties (kitų pagrindų) požiūriu tebėra aklas ir šališkas. Abstraktus kalbėjimas apie žmogų (pilietį, bendruomenės narį) visuomenėje, pagrįstoje hierarchine skirtingų socialinių grupių sąveika, tereiškia dominuojančio, normatyvinio subjekto ir elitinės galios pozicijos atstovavimą.

Visa tai net iš tolo neprimena kokybiškos demokratijos, tačiau nėra ženklų, kad būtų stengiamasi ką nors iš esmės keisti. Vis labiau įsigalinčio neoliberalizmo apologetai propaguoja radikalų individualizmą ir neigia bet kokias struktūrines nelygybės priežastis, kritikos strėles nukreipdami į sistemos aukas. Žongliravimas žmogaus teisių ir lygybės retorika – visi – skirtingi, visi – lygūs! (ar tikrai?) – padeda maskuoti gerovės valstybės žlugdymą, kai tvari socialinė politika keičiama labdaros akcijomis, socialinės nelygybės augimu, kuris skatina visuomenės radikalizavimąsi ir atgimstantį patriarchališkumą, mintantį moterų kūno, darbo ir gyvenimo nusavinimu.

Pozityvias, kaitą spartinančias priemones šis neoliberalistinę ideologiją su pilietinių teisių bei laisvių samprata painiojantis diskursas vertina kaip komunistinį paveldą, kuris negali būti modernios demokratijos dalimi. Suprask, laisvoje šalyje žmonių elgesys negali būti reguliuojamas priverstinėmis priemonėmis. Tačiau struktūrinei nelygybei – pavyzdžiui, diskriminacijai lyties pagrindu – pašalinti svarbios sisteminės permainos. Problemai įveikti nepakanka būti geru žmogumi, individualiame lygmenyje nedarančiu nieko blogo. Reikalingi aktyvūs, struktūrinius pokyčius įgalinantys, tai yra, atviros, deramai skirtingų grupių indėlį įvertinančios visuomenės kūrimą skatinantys veiksmai.

Jei demokratija, vienas svarbiausių visuomenės pažangos rodiklių, gilesniąja, dalyvavimo prasme Lietuvos moterims vis dar yra menkai pasiekiama, kodėl nėra taikomos specialiosios priemonės? Kodėl vien užuomina, tarkim, apie kvotas, sukelia vos ne alerginę reakciją? Pasipriešinimas joms grindžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniu, kur teigiama, kad „Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu“.

O kaip reikėtų vertinti šimtmečius trukusios ir vyrų viršenybę įtvirtinusios patriarchalinės sanklodos poveikį visuomenės praktikoms, nuostatoms ir vertybėms, kurios pateisina moterų „privatizavimą“ ir riboja jų politines, pilietines ir socialines teises? Kaip interpretuoti suvaržymus, kuriuos moterys patiria visose gyvenimo sferose dėl joms priskiriamo neatlyginamo, neįkainoto ir nevertinamo globos darbo? Apie kokių konstitucinių žmogaus teisių užtikrinimą galima kalbėti, jeigu skurdas, smurtas ir sudaiktinimas išlieka daugelio Lietuvos moterų kasdienybe?

Privilegijos turi pritrenkiančią savybę būti suvokiamos veikiau kaip savaime suprantamas dalykas, istorinis (kultūrinis) paveldas, o ne nepelnytai atitekusi dovana. Tačiau negalime apsimesti, kad privilegijų nėra, kad kuriami įstatymai garantuoja vienodas startines pozicijas. Įstatymai formuoja bendras „žaidimo“ taisykles, taikomas labai skirtinguose socialiniuose kontekstuose. Pastarųjų ignoravimas tikrai nepadeda rasti būdų teisingesnei ir atviresnei visuomenei kurti. Lyčių nelygybė (greta kitų neteisingumo apraiškų) vis dar išlieka vienas stipriausių asmens ekonomines, socialines, pilietines teises ir galimybes ribojančių veiksnių, lemiančių ir demokratijos (iš)likimą.

Kai „demokratija“ įgyja lytį, ryškiai pastebimą grupiniuose (pasaulio) galingųjų portretuose, amžiaus ketvirčio pasiekimus apibendrinančiose konferencijose ar „ekspertų“ debatuose, ryškėja savo antipodu virstančios idėjos išsigimimas. Nenoras matyti struktūrinių, lyčių sistemos nulemtų problemų ir negebėjimas įveikti „prigimtinėmis“ privilegijomis grindžiamo mentaliteto ribotumą tolina nuo tvarios ir socialiai teisingos visuomenės idealų įprasminimo. Lieka taip pat neatsakytas ir vienas pagrindinių klausimų – Lietuvoje apskritai siekiama kurti demokratiją, giliąja, dalyvavimo ir atvirumo prasme?

[1]Walby, Sylvia (2009) Globalization and Inequalities Complexity and Contested Modernities. SAGE Publications.

Šis pranešimas skaitytas Nacionalinėje dailės galerijoje vykusioje diskusijoje „Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje“, minint Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. 

Leave a reply

Leave Your Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *