Apie patriotizmą ir raganas: Marija Gimbutienė radikalaus feminizmo kontekste (I)

birželio 18, 2018

Rasa Navickaitė

Prieš porą metų skaičiau kviestinę paskaitą apie feminizmą Vilniaus universiteto studentams. Aiškinau, kad dauguma antrosios bangos feminisčių, pradedant Simone de Beauvoir, tikėjo, jog patriarchatas yra universali žmonijos problema, kad moterys visose mums žinomose visuomenėse visuomet buvo laikomos antraeilėmis – „antrąja lytimi“. Iš auditorijos tuomet sulaukiau klausimo: „Ar nebuvo tokios lietuvės mokslininkės, kuri prieštaravo feminisčių idėjoms apie patriarchatą ir teigė, kad senovėje esą gyvavo matriarchatas, taigi moterys ne visuomet patyrė priespaudą?“ Tuo metu buvau dar tik pradėjusi domėtis Marija Gimbutiene (kurią, žinoma, turėjo galvoje studentas) ir jos idėjomis, tad negalėjau tinkamai atsakyti. Šis tekstas – tai kiek pavėluotas išsamus mano atsakymas.

1974 m. M. Gimbutienė išleido knygą „Dievai ir deivės Senojoje Europoje: 7000 iki 3500 m. pr. Kr. Mitai, legendos ir kulto įvaizdžiai“ („The Gods and Goddesses of Old Europe: 7000 to 3500 BC. Myths, Legends and Cult Images“). Tuo metu ji jau daugiau kaip dešimt metų profesoriavo Kalifornijos universitete, Los Andžele (UCLA), ir buvo pripažintas Europos archeo­logijos bei Indoeuropiečių studijų autoritetas. Jos kurganų hipotezė, teigianti, kad indoeuropiečiai į Europos žemyną atkeliavo iš dabartinės Rusijos ir Ukrainos teritorijoje plytinčių stepių, buvo plačiai priimta ir skatino tolesnius archeologinius tyrimus. Vis dėlto 1974-ųjų knyga nustebino kolegas archeologus (daugiausia, be abejo, archeologus vyrus) ir nesulaukė daug recenzijų nei akademinio atgarsio, o vėliau, M. Gimbutienei toliau publikuojant straipsnius ta pačia tema, pasirodė nemažai aštrios kritikos. Apie ką buvo ši knyga?

Profesorė aprašė iki indoeuropiečių atvykimo neolito laikais pietryčių Europoje egzistavusią civilizaciją, kurią pavadino Senąja Europa, tos civilizacijos religiją, pasaulėžiūrą ir atkūrė priešistorinių dievų bei deivių panteoną. Priešistoriniai laikai nepaliko rašytinių šaltinių, tad M. Gimbutienė rėmėsi archeo­loginėmis iškasenomis: puodų šukėmis, figūrėlėmis, ant jų esančiais simboliais, pastatų ir kapų liekanomis – viską klasifikavo ir analizavo pasitelkusi išsamias Europos tautų folkloro ir mitologijos žinias. Dalį šių iškasenų buvo radusi savo vadovaujamuose kasinėjimuose buvusioje Jugoslavijoje, Graikijoje ir Italijoje. Ištyrusi archeologinius ir mitologinius duomenis M. Gimbutienė priėjo prie išvados, kad Senoji Europa visai nebuvo primityvi visuomenė, o netgi gerokai pažangesnė nei po jos gyvavusios civilizacijos. Tai buvo egalitarinė ir taiki visuomenė, harmoningai gyvenusi su gamta. Šią civilizaciją charakterizavo moterų lyderystė – ji buvo matristinė arba gynocentrinė. Pasak mokslininkės, tai reiškia, kad Senosios Europos bendruomenės buvo valdomos karalienės-žynės, kuriai talkino jos brolis arba sūnus, o moterys apskritai turėjo daugiau galios ir nepriklausomybės nei vėlesnėse civilizacijose. Dvasiniame gyvenime šią socialinę sistemą atspindėjo religija, kurios centre buvo moteriška Deivė-Kūrėja (gal reikėtų sakyti Dievė?). M. Gimbutienė pabrėžė, kad, kitaip nei patriarchalinėse visuomenėse, Senojoje Europoje nė viena lytis nebuvo subordinuota – ši visuomenė pasižymėjo socialine lygybe, aukštu gyvenimo lygiu, klestinčiais menais.

Nenuostabu, kad dauguma archeologų nežinojo, ką daryti su šia knyga: žinoma ir gerbiama kolegė ne tik rašė apie priešistorinę religiją – labai vengtiną temą (archeologijoje vyravo pozityvizmas, todėl nenorėta spekuliuoti apie tokius dalykus kaip tikėjimas), tačiau tai darė, kaip teigia feministės, iš „į moteris orientuotos mokslinės perspektyvos“. M. Gimbutienės knygoje moterys buvo ne tik priešistorinės visuomenės cent­re – jos buvo ir pačios analizės centre. JAV pokario archeologams, Vyrą-Medžiotoją laikiusiems neabejotinu priešistorinės visuomenės centru ir tikėjusiems savo objektyvumu bei nešališku vertinimu, profesorės Senoji Europa atrodė kaip naivi provokacija – Aukso amžiaus ilgesio pripildytas matriarchato mitas.

Įdomu tai, kad, nors daugelyje akademinių discip­linų Amerikoje tuo metu jau buvo jaučiama feminizmo įtaka (istorijoje, antropologijoje, filosofijoje ir kt.), archeologija šia prasme buvo labai konservatyvi. Tik 10 dešimtmetyje pradėjo plėtotis feministinė arba gender archeologija. Taigi M. Gimbutienė buvo pirmoji profesionali archeologė, darbus rašiusi pasitelkdama „į moteris orientuotą perspektyvą“. Vis dėlto ji savęs nevadino feministe ir darbų nei tuomet, nei vėliau nelaikė feministiniais. Jos manymu, tai, ką darė, buvo tiesiog gera archeologija, tinkamai atliktas mokslinis tyrimas, atkreipęs dėmesį į pamirštą žmonijos pusę. Rašydama šį darbą M. Gimbutienė net nebuvo gerai susipažinusi su kitose disciplinose dygstančiais feminizmo daigais ir nepriklausė jokiai feministinei ar politinei grupei. Vėliau ji susidomėjo moterų judėjimu ir jį idėjiškai palaikė, tačiau savęs niekada feministe nevadino. Nemažai palankių straipsnių tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje pabrėžia šį faktą, tarsi stengdamiesi išgelbėti M. Gimbutienę nuo „susitepimo“ feminizmu. Nes jeigu pripažintume, kad ji iš tikrųjų rašė darbus paveikta radikalaus feminizmo idėjų, tuomet tarsi nebepavyktų išlaikyti jos – rimtos mokslininkės ir savo šalies patriotės – įvaizdžio.

Manau, toks požiūris neteisingas. M. Gimbutienės ankstyvieji darbai buvo parašyti ir perskaityti radikalaus (arba kartais vadinamo kultūrinio) feminizmo atmosfe­roje, o paskutiniai darbai („Deivės kalba“ / „The Langua­ge of the Goddess“, 1989; „Deivės civilizacija“ / „The Civilization of the Goddess“, 1991; lietuviškai išleista „Senoji Europa“ / „The Old Europe“, 1996), manau, tiesiogiai paveikti tokio feminizmo idėjų. Negana to, XX a. 9 ir 10 dešimtmečiais mokslininkė netgi buvo tapusi savotiška ikona Amerikos feministėms – ji buvo ypač svarbi Kalifornijoje labai populiariam feministinio dvasingumo (feminist spirituality) judėjimui, su kuriuo paskutiniaisiais gyvenimo metais palaikė glaudžius ryšius. Todėl, norint suprasti M. Gimbutienės darbus, reikia suprasti ir kontekstą, kuriame ji rašė. Tad kas buvo tas feministinis dvasingumas, kaip jis siejosi su radikalaus feminizmo idėjomis ir kaip profesorė į visa tai įsiliejo?

Gali pasirodyti, kad kalbėti apie feministinį dvasingumą paradoksalu, nes šiais laikais feminizmas suprantamas kaip iš esmės sekuliarus projektas, su religija dažniausiai konfliktuojantis dėl įvairių klausimų, pavyzdžiui, tokių kaip abortų draudimas. Vis dėlto tokia samprata šiek tiek siaura. Antroji feminizmo banga, kilusi Vakarų pasaulyje 7 dešimtmetyje (kitaip nei pirmoji feminizmo banga, vadinamosios sufražistės), akcentavo ne tik pilietines teises ir formalią teisinę lygybę – šios feministės norėjo pakeisti pačią visuomenės kultūrą, mentalitetą, supratimą apie lyčių vaidmenis. Radikalios feministės, kurių šūkis „tai, kas privatu, yra ir politiška“ tapo skiriamuoju antrosios bangos bruožu, tvirtino, kad patriarchalinė sistema daug giliau įsišaknijusi, nei suvokiame. Darbo ir laisvalaikio pasidalijimas, šeiminis gyvenimas, švietimas, menas, medicina, valstybė ir, žinoma, religinės struktūros – viskas, jų manymu, buvo persmelkta lyčių nelygybės ir moterų diskriminacijos. Todėl visos šios visuomenės struktūros turėjo būti feminisčių apmąstytos iš naujo stengiantis atpažinti, išnagrinėti ir taip neutralizuoti patriarchalinę sistemą. Šis radikalaus feminizmo projektas pagimdė turbūt pačius įdomiausius feministinius veikalus ir įkvėpė iki šiol neišsenkantį politinį judėjimą.

Vienas šių veikalų buvo katalikų teologės ir radikalios feministės Mary Daly knyga „Anapus Dievo tėvo: link moterų išsilaisvinimo filosofijos“ („Beyond God the Father: Toward a Philosophy of Women’s Liberation“), parašyta 1973-iaisiais, taigi prieš metus iki M. Gimbutienės knygos. M. Daly atkreipė dėmesį į tai, kad krikščionybėje Dievo simbolizmas išskirtinai vyriškas. Ji teigė, kad tokią religiją praktikuojančios moterys, melsdamosi Dievui Tėvui ir jo Sūnui, nori nenori išgyvena susvetimėjimą su savo kūnu, nes vyriškame Dievo įvaizdyje nemato savo pačių atspindžio. Pastebimas ir Šventajame Rašte užkoduotas seksizmas, tarkime, Ievos ir pirminės nuodėmės mitas. Vis dėlto M. Daly siekis nebuvo tik sukritikuoti krikščionybę ir ją grindžiantį patriarchalinį mąstymą – ji teigė, kad ši tradicija iš esmė nereformuotina, jos seksizmas neįveikiamas. Pasak M. Daly, moterys turi kurti naują simbolizmą, fundamentaliai apmąstyti tikėjimą iš moteriškos perspektyvos ir atverti kelią tikrajam žmonių išsilaisvinimui, naujam sąmoningumui.

Iš tiesų feminizmo poveikis moterims buvo toks stiprus ir sukrečiantis, kad 8 dešimtmetyje Amerikoje atsirado feministinis dvasingumas – radikalių feminisčių apmąstymai apie religiją, tikėjimą ir dvasingumą. Ilgainiui išsiskyrė dvi kryptys: vienos feministės stengėsi reformuoti tradicines religijas, tokias kaip krikščionybė, judaizmas, islamas, o kitos feministės siekė sukurti visiškai naują tikėjimo formą – feministinę religiją be seksizmo apraiškų. Šitaip 8 dešimtmetyje gimė Deivės religija – neopagoniška religija, kuri garbino moterišką dievybę ar dievybes. Įkvėpimo ritualams ir tradicijoms šios religijos kūrėjos sėmėsi iš ikibiblinių laikų mitologijos, istorinių ir antropologinių šaltinių apie deivių garbinimą politeistinėse religijose bei savo pačių feministinių išgyvenimų, sapnų ir fantazijų. Ši nauja religija ypač išpopuliarėjo Amerikos Vakarų pakrantėje – jos dalyvės būrėsi daugiausia Kalifornijoje, kur gyveno ir dirbo M. Gimbutienė.

Tarp šių feminisčių, ypač tarp menininkių-aktyvisčių, greitai pasklido žinia apie M. Gimbutienės knygą „Dievai ir deivės Senojoje Europoje“. Tad jau 1977 m. Mary Beth Edelson, viena iš feministinio meno pradininkių, išstudijavusi M. Gimbutienės knygoje esančius žemėlapius, iškeliavo į Jugoslaviją ieškoti deivės religijos artefaktų. Dabartinės Kroatijos teritorijoje, Adrijos jūroje esančioje Hvar saloje, ji atrado olą, kurioje esą neolito laikais vyko Deivės garbinimo ceremonijos. M. B. Edelson, kuri įkvėpimo savo menui sėmėsi būtent iš feministinio dvasingumo, atliko šioje oloje ritualizuotą meninį performansą, siekdama metaforiškai prisiliesti prie priešistorinių Deivės garbintojų dvasinės energijos. Menininkė ritualą nufotografavo, nuotraukas bei kelionės aprašymą publikavo feministiniame žurnale „Heresies“.

Bus daugiau

Tekstas skaitytas vasario 17 d. Nacionalinėje dailės galerijoje, renginyje „Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje 2018“. Publikuotas – kultūros svetainėje „Literatūra ir menas“.

Leave a reply

Leave Your Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

UŽSISAKYKITE NAUJIENLAIŠKĮ