Moterų kūrybos pripažinimo mechanizmai

vasario 23, 2016

Solveiga Daugirdaitė

Gerai žinoma, kad Vasario 16-osios Akto nepasirašė nė viena moteris. Tačiau labai retai prisimenama, kad net 1918-aisiais tokia padėtis daug kam neatrodė teisinga ir toleruotina. Aktas buvo pasirašytas vakare Vilniuje, o jau kitą dieną, 1918 vasario 17-ąją, Kaune buvo sukviestas moterų mitingas, reikalavęs, kad Lietuvos Taryba kooptuotų moteris.[1]

Peticija su 20 000 parašų buvo nuvežta Tarybos prezidiumo pirmininkui A.Smetonai, kuris pažadėjo moterų klausimą spręsti Taryboje. Bet A.Smetona, kaip asmuo ir politikas, nepasižymėjo egalitarine lyčių samprata, tai akivaizdu iš jo kalbų ir raštų bei elgesio tuo metu, o ir vėlesniais dešimtmečiais.[2] Ir jis nebuvo išimtis iš anuomečio politikos elito: 1919 m. buvo atmesta Felicijos Bortkevičienės, kaip galimos būsimosios vyriausybės ministrės, kandidatūra, nes bijota, kad moteris sugadintų valstybės reputaciją.

Šiandien, kai kalbame apie senovės Graikiją kaip demokratijos lopšį, priduriame, kad ta demokratija buvo dalinė, ji neapėmė moterų, vergų, svetimšalių. Nors Vasario 16-ąją moterų neprireikė, dėl aktyvių moterų veiksmų atsikurianti Lietuva taisė klaidas, ir 1919 priimtu Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymu moterys gavo rinkimų teisę ir jau kitais metais (1920) ją realizavo. Taip aktyvių moterų dėka Lietuva atsidūrė tarp šalių, anksčiausiai suteikusių moterims rinkimų teisę. Šią detalę besigirdami demokratiniais jaunos Lietuvos pagrindais taip pat esame linkę užmiršti. Žinome 20 Nepriklausomybės aktą pasirašiusių vyrų pavardžių. Nežinome net kelių tų 20 tūkst. pasirašiusiųjų peticiją (pvz., peticijos iniciatorių) pavardžių, o dažniausiai – ir paties peticijos fakto.

Šis ekskursas į šimtametę istoriją yra užuomina, kad Lietuvos dukros turi semtis stiprybės iš praeities ir pamoką galime interpretuoti taip: moterys turi pačios stengtis, kad būtų pastebėtos. Nebūna taip, kad visuomenė pati susiprastų, kad jai kažko stinga. Rašant istorijas retrospektyviai suformuojama nuomonė, kad vienas ar kitas pokytis buvo „natūralios raidos“ rezultatas, nors tikrovėje tai būna kovos, laiko, pastangų rezultatas. Šios pastangos dažniausiai būna pamirštamos, jų iniciatores persekioja radikalių ar isterikių reputacija, pastangoms besipriešinusių vyrų paveikslai pagražinami ir lieka tik kilnūs moterų veiklos rezultatai. (Juk šiandien atrodo negražu, kad valstybę kūrę vyrai nenorėjo moterų prileisti prie valdžios vairo. Ir kaip gerai, kad suteikėme moterims rinkimų teisę anksčiau už prancūzus! Ir kaip jums ne gėda ginčytis dėl garbės, kai svarbiausia yra rezultatas – Lietuvos prestižas? Taip moterys paaukojamos visuotiniam gėriui, jeigu pačios nesusipranta pasiaukoti; be to, ir toliau lieka anonimėmis.) Moralas čia būtų: jeigu norime, kad mūsų veikla būtų pripažinta, verta aktyviai kovoti, nebijoti susigadinti reputaciją, nesiaukoti ir nelikti bevardėmis.

Moterys darbo rinkoje yra rezervinė darbo jėga, pasitelkiama ekonomikai plečiantis ir, jai traukiantis, įvairiomis priemonėmis grąžinama „atgal į šeimą“ (nuo ideologinių mechanizmų, siekiančių įtikinti, kad moteris yra moteriškesnė namuose[3], iki įstatyminių būdų, kaip buvo tarpukario Lietuvoje, kai, motyvuojant ekonomikos krize, moterys įstatymais buvo stumiamos iš darbo rinkos.[4] Menas nėra išimtis. Taip lietuvių grožinę prozą sukūrė moterys (Žmona, Žemaitė, Bitė, Šatrijos Ragana), nes reikėjo pradėjusių eiti lietuviškų laikraščių puslapius užpildyti liaudžiai patraukliais skaitiniais. Ilgainiui populiariausia iš jų, Lazdynų Pelėda, dabar sakytume, literatūros serializacijos pradininkė lietuvių literatūroje, tapo blogo skonio, sentimentalumo, melodramiškumo sinonimu, visos kitos taip pat skendėja laiko ūkuose. Jos kūrė moteriškai auditorijai, na o ji dominuojančių vertinimo tendencijų ir šiandien yra suvokiama kaip nesolidi, nepatikima. Tačiau, kitaip negu XIX a. pabaigoje, moterys šiandien yra itin gerai išsilavinusi auditorija, kurios perkamoji galia, finansiniai ištekliai yra pakankami, kad palaikytų sau priimtiną meną. Kai raginame vartoti atsakingai, pirmiausia turime galvoje buities lygmenį, bet verta galvoti ir apie meną. Aš sunkiai įsivaizduoju, kaip vyrai skaito, t.y. suvokia Giedros Radvilavičiūtės tekstus; veikiau manau, kad Nacionalinės kultūros ir meno premijos skyrimas jai liudija ir jos skaitytojų auditorijos pripažinimą.[5]

Keista istorija su Jurgos Ivanauskaitės romano Ragana ir lietus uždraudimu platinti Vilniuje 1993 m. vasarą, tiksliau, to draudimo absurdiškumas ir fiasko literatūros pasaulyje buvo ryškus ženklas, kad literatūra yra autonomiška. Nors triukšmelių ir protestų būta vėliau (pvz., dėl M. Ivaškevičiaus romano Žali), jie buvo atskirų radikalų pastangos. Rimtesnis bandymas imtis represijų buvo kreipimasis į teismą dėl Vilmos Fioklos Kiurė sumanyto performanso „Po Kudirka, arba Patriarchams paliepus, mums panorėjus“ (2012). Geroji žinia ta, kad teisėsauga atsisakė kelti bylą nesant nusikaltimo sudėties. Blogoji žinia, kad siekiantys įbauginti pasiekė savo: dėl viso pikto nuo provokatyvių darbų apsidraudžia net Dailininkų sąjungos galerija (pavyzdys: Pamėnkalnio galerijos baimė eksponuoti Shaltmiros  darbus). Bet cenzūra nėra blogiausias scenarijus: pavojingiausia būtų cenzūros priėmimas, t.y. savicenzūra. Kai dabar analizuoju sovietmečio literatūrą, matau, kad tai, ką padarė cenzūra, yra menkniekis palyginti su tuo, ką padarė savicenzūra. Cenzūros kupiūras kada nors bus galima atkurti, savicenzūra dažniausiai tiesiog neleido sukurti to, ko niekas kitas nebesukurs. Moralas: kaip sakė vienas popiežius, atvykęs į tėvynę sunkiu jai laiku, „nebijokite“. Tai tinka visų lyčių ir pažiūrų žmonėms.

Išnykus cenzūrai, išnyko ir dalis pseudomandagumo, taip pat ir lyčių santykiuose. Internetas, suteikęs galimybę kiekvienam pasisakyti, kiekvieną pavertė ir anoniminės kritikos objektu. Knygoje, išleistoje prieš daugiau kaip 30 metų, ir pavadintoje Kaip užgniaužti moterų rašymą teigiama: „Neigimo, jog moterys sugeba kurti menus, alternatyva yra niekinti šį sugebėjimą – tai yra skleisti mintį, kad moterys pasirodo kvailos, kurdamos meną, arba kad rašyti ar tapyti yra nepadoru (taip pat kaip nepadoru demonstruoti save scenoje), taigi padoriai moteriai tai neįmanoma, arba kad kurdama meną moteris atsiskleidžia kaip nenormali, neurotiška, nemaloni, taigi nemylėtina. Na gerai, ji tai parašė – bet jai nederėjo“[6]. Žinant, kad moterys yra savikritiškesnės, verta mokytis užsikimšti ausis ir augintis storą odą.

Dalis tyrėjų teigia, jog pasikeitė ne tiek lyčių padėtis, kiek retorika. Pavyzdys galėtų būti Svajūno Sabaliausko-Geladuonio Atviri pokalbiai su Lietuvos nacionalinės premijos laureatais (2015). Nežinau, kaip galėtų atrodyti uždari pokalbiai, bet visi pašnekovai (21) yra vyrai. Pratarmėje komentuojama: „Pasirinkti vyrai, ne todėl, kad jie žinomesni ar geresni menininkai, tiesiog toks šio tomo sumanymas.“ „Nacionalinės vyrų premijos“[7] tradicijos išlieka, tik pakeičiama retorika. Moralas būtų: lygiateisiškumo retorika neturi klaidinti.

[1] Informacija iš Lietuvių enciklopedijos. Išsamiau moterų veiklą tuo metu yra analizavusi istorikė dr. Virginija Jurėnienė.

[2] „Šeimos židinyje pasireiškia šviesi ir įvairi moters galybė.“ Iš Smetonos kalbos II Lietuvos moterų suvažiavime 1937 gruodį. (Moteris ir pasaulis, 1938, Nr. 1-2, p. 4)

[3] Kai atsirado daugiau vyrų, prižiūrinčių kūdikius, pasirodė ir tyrimų, tikinančių, kad jiems nuo šios veiklos sumažėja testosterono lygis; išvertus į buitinę kalbą, tai reiškia, kad vyrai moteriškėja. Kas „normaliam vyrui“ gali būti baisiau?

[4] Iš dviejų valstybinėse įstaigose dirbančių šeimos narių vienas turėjo būti atleistas; dėl tradicijos ir dažnai mažesnio uždarbio iš darbo dažniau išeidavo moterys.

[5] Panašiai kaip Vlado Urbanavičiaus premija nėra tik jo, bet visos grupės „tokio meno“ gerbėjų įvertinimas.

[6] Joanna Russ, How to Suppress Women’s Writing, Austin: University of Texas Press, 1983, p. 25.

[7] Grupės „cooltūristės“ akcija – užrašas 2005 metais „Vartų“ galerijoje ant sienos, pavadintas „Nacionalinė vyrų premija“. Joje pateikti skaičiai, atskleidžiantys, kiek mažai moterų yra apdovanotos Lietuvos nacionaline premija dailės srityje.

Šis pranešimas skaitytas Nacionalinėje dailės galerijoje vykusioje diskusijoje „Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje“, minint Lietuvos valstybės atkūrimo dieną.

Leave a reply
All comments (1)
  • Pliadisfoto
    gegužės 11, 2018 at 9:13 am

    Kiekviena diena ateinu pas jus ir kiekviena jus mane stebenate

    Reply

Leave Your Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

UŽSISAKYKITE NAUJIENLAIŠKĮ