Vasario 17 diena – Nacionalinė emancipacijos diena. Dieną pradėta minėti 2016 metais, siekiant paskatinti diskusijas apie demokratijos kokybę, lyčių lygybę bei marginalizuotų grupių emancipaciją Lietuvoje.

Istorinės ištakos

Nacionalinės emancipacijos dienos minėjimas kildinimas iš 2016 m. vasario 17 dieną įvykusios konferencijos „Emacipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje“ (EDNL). Konferencija buvo surengta kaip atsakas į 2015 m. spalį organizuotą Atviros Lietuvos fondo (ALF) 25-ojo jubiliejaus minėjimą. Pastarajame renginyje iš šešių dalyvių, pristačiusių savo nepriklausomos Lietuvos raidos matymą, visi buvo vyrai. Kilus pasipiktinimui dėl tokio kalbėtojų parinkimo, žiniasklaidoje pasirodė ALF kritikuojantys literatūrologės Eglės Kačkutės, menotyrininkės Laimos Kreivytės, žurnalistės Audronės Urbonaitės komentarai. 2015 m. gruodžio 17 d. susitiko grupė aktyvisčių ir nutarė surengti diskusiją, kurioje būtų pristatyta kitokia nepriklausomos Lietuvos analizė bei galimos valstybės vizijos. Grupę sudarė Vidurio Europos universiteto lyčių studijų doktorantė Rasa Navickaitė, menotyrininkė Laima Kreivytė, politologė Dovilė Jakniūnaitė, vizualumo tyrinėtoja Natalija Arlauskaitė, religijotyrininkė Aušra Pažėraitė, kultūros istorikė Violeta Davoliūtė.

Pirmąją konferenciją organizavo R. Navickaitė, D. Jakniūnaitė, L. Kreivytė bei prie grupės vėliau prisijungusios lygių galimybių ekspertė Margarita Janakauskaitė ir žurnalistė Jūratė Juškaitė.

EDNL siekė kritiškai pažvelgti, kaip progresyvūs diskursai, tokie kaip feminizmas, žmogaus teisės, kūrybos ir minties laisvė darė įtaką nepriklausomybę atgavusios Lietuvos valstybės formavimuisi, bei aptarti būdus atviresnei valstybei kurti. Pranešimus skaitė Margarita Jankauskaitė, sociologė Jolanta Reingardė, teisininkė Laima Vaigė, menotyrininkė Agnė Narušytė, literatūrologė Soveiga Daugirdaitė, Laima Kreivytė, Džina Donauskaitė, menotyrininkė Skaidra Trilupaitytė, religijotyrininkės Aušros Pažėraitės parengtą pranešimą perskaitė Rasa Navickaitė. Renginys vyko Nacionalinėje dailės galerijoje.

Nacionalinė emancipacijos diena, 2016 m., Neringos Rekašiūtės nuotr.

Konferencijos metu literatūrologė S. Daugirdaitė priminė, kad 1918 m. vasario 17 d., kitą dieną po nepriklausomybės paskebimo, Lietuvos katalikių moterų draugija surengė piketą, protestavusį prieš moterų neitraukimą į nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos Tarybos sudėtį ir reikalavo į ją kooptuoti moteris.

2016 m. kovo 10 dieną pasirodžiusiame straipsnyje Soveiga Daugirdaitė ir Margarita Jankauskaitė pasiūlė minėti Nacionalinę moterų emancipacijos dieną: 1918 m. vasario 17-oji Lietuvos istorijai yra ypatinga. Tą dieną parodytas dabar jau sunkiai įsivaizduojamas moterų sutelktumas ir solidarumas padėjo atversti naują, pažangų atgimstančios valstybės istorijos puslapį. Ji minėtina kaip Nacionalinė moterų emancipacijos diena, telkianti Lietuvos pažangiuosius, parodanti ryžtą kurti gilesnę, dalyvavimu grindžiamą demokratiją ir atkreipianti dėmesį į tendencingą moterų pašalinimą iš valstybės ir jos istorijos kūrimo procesų. Teisės ir laisvės niekad nėra dovanojamos, jas tenka išsikovoti, todėl XX a. pr. pradėtas darbas privalo būti tęsiamas.. 

2017 metai

2017 m. pradžioje, siekiant simboliškai ištaisyti moterų išstūmimą iš Lietuvos Tarybos ir akcentuoti įtraukiosios demokratijos svarbą, paskelbta peticija Nacionalinei emacipacijos dienai įsteigti. Peticijoje teigta: „1918 m. vasario 17 dieną parodytas sutelktumas ir solidarumas padėjo atversti naują, pažangų atgimstančios valstybės istorijos puslapį. Pirmtakių atminimas įpareigoja siekti dalyvavimu bei pagarba įvairovei grįstos demokratijos ir skatina ryžtingai kalbėti apie šiandienos problemas – nelygybę, didėjančią atskirtį, smurtą, nepagarbą žmogui ir jo(s) teisėms, socialinį nesaugumą. Įkvėptos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Onos Mašiotienės, Felicijos Bortkevičienės ir kitų pavyzdžio, skelbiame Vasario 17-ąją  Nacionaline emancipacijos diena“.

Kiekvienas elektroninę peticiją pasirašęs asmuo tapo šios dienos signataru. Signatarų parašai kartu su kreipimusi, raginančiu pakeisti LR atmintinų dienų įstatymą ir pradėti minėti Nacionalinę emancipacijos dieną, išsiųstas LR Seimo Žmogaus teisių komitetui. Peticija yra atvira visiems, sąrašas nuolat pilnėja.

Tęsiant 2016 m. pradėtą tradiciją, 2017 m. vasario 17 d Nacionalinėje dailės galerijoje surengta diskusijaEmancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje: pokytis įmanomas“. Renginyje kalbėtojos ir kalbėtojai, pasiremdami feministinėmis idėjomis, svarstė, ką daryti, kad pokyčiai lyčių lygybės ir demokratėjimo srityse Lietuvoje taptų spartesni.

Nacionalinė emancipacijos diena, 2017 m., Mato Oželio nuotr.

Savo pranešimus pristatė Vytauto Didžiojo universiteto istorijos doktorantė Ugnė Marija Andrijauskaitė, ekonomistė Laura Galdikienė, lygių galimybių ekspertė Margarita Jankauskaitė, „Romų integracijos namų“ vadovė Božena Karvelienė, menotyrininkė Agnė Narušytė, publicistas Donatas Paulauskas, kino ir vizualumo tyrėja Natalija Arlauskaitė, politologė Dovilė Jakniūnaitė, menotyrininkė Laima Kreivytė.

Vasario 17 – osios reikšmė Lietuvos valstybės istorijoje

Nacionalinę emancipacijos dieną pasirinkta minėti vasario 17-ąją, prisimenant 1918 metais įvykusią pirmąją nepriklausomos Lietuvos istorijoje protesto akciją. 1918 vasario 17-ąją Kaune įvyko demonstracija, reikalavusi laikytis anksčiau moterų teisių judėjimui duotų pažadų ir įtraukti moteris į Lietuvos Tarybos sudėtį.

Jau XX a. pradžioje moterys Lietuvoje, kaip Europoje ar Šiaurės Amerikoje kovojo dėl savo teisių ir galimybės būti integralia politinių procesų dalimi. 1905 m. jos dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, 1907 m. sušaukė pirmąjį Lietuvos moterų suvažiavimą, o 1917 m. kartu su kitais delegatais priėmė Petrapilio konferencijos deklaraciją, įtvirtinusią lygias moterų teises su vyrais būsimajame Seime. Nepaisant duotų pažadų, 1917 m. moterys negalėjo dalyvauti Vilniaus konferencijoje, kur buvo išrinkta Lietuvos Taryba, nes tautinio atgimimo lyderiai nesilaikė Didžiojo Vilniaus Seimo ir Petrapilio konferencijos nutarimų. Dėl šios priežasties moterys į Lietuvos Tarybą nepateko ir 1918 m. nepasirašė Lietuvos valstybės atkūrimo dokumentų.

Po 1918 m. vasario 17-ąją surengtos protesto akcijos, organizuotas ir moterų į Lietuvos Tarybos įtraukimą remiančių parašų rinkimas. Kai kurie istorikai teigia, kad peticiją savo parašais parėmė 20 000 gyventojų [1]. Nors Tarybos sudėties pakeisti nepavyko, 1918 m. lapkritį Laikinojoje Konstitucijoje moterims suteikta rinkimų teisė [2]. Taip aktyvių moterų dėka Lietuva atsidūrė tarp šalių, anksčiausiai sulyginusi vyrų ir moterų balsavimo teises.

  1. Jurėnienė V. Lietuvių moterų judėjimas XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pirmojoje pusėje : monografija, Vilnius, 2006, p. 80.
  2. Ten pat, p.